Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų

13,52€
*Kaina su nuolaidos kodu - ZAIBAS
Nuolaidos nesumuojamos
-20% su kodu: ZAIBAS
16,90€
Atsiėmimas knygynuose VAGA Tikrinti likutį fizinėse parduotuvėse
Leidykla Leidykla VAGA
Informacija
  • Metai 2018
  • Viršelis Kietas
  • Puslapiai 336
  • Leidykla Leidykla VAGA
  • ISBN 9785415025046

Knygos „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų “ aprašymas

Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų – tai praktiškas ir aiškus gidas tėvams, norintiems efektyviai bendrauti su savo vaikais. Gausybė aprašymų, pavyzdžių ir iliustracijų suteikia tėvams galimybę praktiškai pritaikyti naujas žinias – mokytis kalbėti su vaikais ir spręsti problemas. Tai knyga, kuria galima naudotis individualiai arba analizuoti grupėse. Joje aprašomi būdai yra tinkami bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais. Jau klasika tapęs kūrinys ir šiandien yra toks pat aktualus ir naudingas, kaip ir tada, kai prieš trisdešimt metų buvo išleistas pirmąkart. Adele Faber ir Elaine Mazlish – visame pasaulyje pripažintos, galybę apdovanojimų pelniusios suaugusiųjų ir vaikų santykių ekspertės. Jų paskaitų ir mokymo programų išklausė tūkstančiai įvairiausių žmonių grupių, jųdviejų knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų, jų parduota virš trijų milijonų egzempliorių.

Kaip ugdyti 3–7 m. vaikų savarankiškumą?

Ar Jums pažįstama situacija, kuomet vaikas iš visų jėgų stengėsi užsirišti batų raištelius, o jūs kantriai jį stebėjote apie dešimt sekundžių, tačiau galiausiai pasilenkėte ir užrišote pati? Nuo kada mažieji tai geba padaryti patys? Juk vienas pagrindinių tėvų vaidmenų – padėti vaikams nuo jų atsiskirti ir tapti savarankiškomis asmenybėmis, kurios vieną dieną galės priiminėti sprendimus be jų pagalbos. Leidžiant jiems patiems tvarkyti savo reikalus, spręsti problemas ir mokantis iš savo klaidų. Dėl kokių priežasčių tėvams dažniausiai sunku, ko nors nepadaryti „už vaiką“ ir kaip ugdyti jų savarankiškumą, kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos Jaunimo centro psichologe, programos „Didysis draugas“ vadove Monika Matonyte, pristatančią leidyklos VAGA pakartotinai išleistą amerikiečių autorių – Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad jie kalbėtų?“ (2018).

Psichologės teigimu, šioje knygoje pateikiami aiškūs ir praktiški patarimai tėvams, kaip išmokti efektyviau bendrauti su savo vaikais ir skatinti jų savarankiškumo įgūdžius, o ne nuolat galvoti ir spręsti už jį. Tai – aktualus ir naudingas auklėjimo gidas visiems tėvams nepriklausomai nuo jų vaikų amžiaus, kuriame aprašomi įvairių problemų sprendimo būdai (nuo nesusikalbėjimo, emocinės savijautos įtakos bendravimui su kitais, empatijos trūkumo, mokymosi sunkumų).

Kodėl tėvai dažnai yra linkę slopinti 3‒7 m. vaiko savarankiškumą, stengdamiesi viską padaryti už jį? Juk neretai patys girdime „Ji nuostabiausia mama. Ir ko gi ji nepadarytų dėl vaiko!“

Kiekvienas tėtis ir mama yra žmogus, turintis savo jausmus, mintis, įpročius, kurie ir „pakiša koją“ norint susikalbėti su vaiku. Vaiko savarankiškumo slopinimas gali būti tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas, tik pastarąjį sunkiau pastebėti. Tėvais tampama visuomenėje, kuri turi tam tikrą gyvenimo ritmą ir taisykles. Kartais tėvai siekdami nepasirodyti „neišmanėliais“, kad nespėja laiku į darbą ar nesugeba nuraminti vaiko parduotuvėje, sąmoningai padaro tam tikrus, kasdienius dalykus už vaiką. Pavyzdžiui, knygoje pateikiama batų rišimo situacija yra viena dažniau pasitaikančių ir puikiai iliustruojanti tiek sąmoningus tėvų veiksmus – jie užriša batus, nes tiesiog skuba į darbą arba vaikas dar nėra išmokęs, tiek nesąmoningus – kuomet jie nori tai padaryti iš didelės meilės, noro padėti ar baimės, kad jis pravirks, kai jam nepasiseks. Ir kol tėvai savyje neatras aiškių priežasčių „kodėl gi vaikas negali pats to padaryti pats?“, tol jo savarankiškumo augimui bei susikalbėjimui tarpusavyje kils kliūčių. Tobulos mamos tikrai nėra tos, kurios sprendžia ir galvoja už vaiką, o tos, kurios sudaro vaikui sąlygas augti. Ir augti plačiąja prasme – atlikti veiksmus, galvoti, jausti, klysti, kreiptis pagalbos – ir visą tai daryti savarankiškai.

Kokie galėtų būti 3 pagrindiniai patarimai, kaip skatinti 3‒7 m. vaiko savarankiškumą?

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikams ir tėvams tenka susidurti su keliais esminiais pokyčiais vaiko gyvenime – darželiu ir mokykla. Trys patarimai, kurie bus naudingi:

  1. Išmokykite vaiką susitvarkyti savo „darbo“ vietą. Pradžioje tai bus žaislų dėžė, vėliau kuprinė ir stalas.
  2. Leiskite jam pačiam rinktis drabužius  ir vis dažniau rengtis pačiam. Savaitgaliais ar turint daugiau laisvo laiko leiskite jam pačiam apsirengti nuo galvos iki kojų, o padėkite tik prašomi.
  3. Mokykite dalytis daiktais. Šis įgūdis padės išvengti konfliktų ne tik namuose, jei yra sesė ir brolis, bet ir darželyje bei mokykloje. Be to, būtent vaikas, kuris moka dalytis, lengviau socializuosis ir susiras draugų. O tai džiugins ir jus, ir vaiką.

 Kokios yra pagrindinės klaidos, kurias daro tėvai slopindami vaiko savarankišką elgesį?

Viena iš pagrindinių klaidų, kurias daro tėvai ugdydami vaiko savarankiškumą yra jų pačių kantrybės trūkumas ir skubėjimas. Dažnai nebeišlaukdami, kol mažieji patys išmoks ar padarys vieną ar kitą veiksmą, tėvai padaro jį už vaiką. Susidūrus su panašia situacija dar kartą tėvai netgi pradeda reikšti pyktį ir nepasitenkimą, dėl vaiko lėtumo. Tėvai yra tie, kurie gali parinkti tinkamą laiką mokytis naujo, savarankiško vaiko elgesio. Jeigu vaikas taip greitai neapsirengia, kad būtų spėjama į darbą, galbūt verta pakelti vaiką anksčiau, o ne išlieti savo jausmus ant jo.

Kiti tėvai pasirenka dar kitokį variantą – neleidžia vaikui net bandyti, kad jis nepatirtų nesėkmės. Ši tėvų klaida slopina ne tik vaiko savarankiškumą, bet ir pasitikėjimą savo jėgomis, ugdo baimę bandyti. Leidimas patirti nesėkmę bei tolimesnis jos aptarimas parodo vaikui, kad jūs juo tikite ir padėsite net jei jam nesiseks. Vaiko požiūris į save tokiame amžiuje vis dar glaudžiai susijęs su tuo, kaip jūs jį „matote“. Taigi, jeigu tėvams po kelių nesėkmių vaikui norisi „priklijuoti“ nevykėlio etiketę, verta prisiminti, kiek patys yra klydę ir kokią tuomet etiketę jie gautų iš vaiko?

Trečioji, ne mažiau svarbi, klaida –vaiko savarankiškumo „nurašymas“, kuomet galvojama, jog jam dar ne laikas mokytis tam tikro įgūdžio ir kad „jis dar tikrai nepajėgus“. Tokia nevykėlio etiketė yra dar blogesnė, nei tokia, kuri gali būti „prilipdyta“ po kelių nesėkmingų bandymų, nes tuomet vaikas niekada negauna galimybės spręsti pats. Ugdoma visiška priklausomybė nuo tėvų, kuri ateityje trukdo formuotis vaiko savęs suvokimui ir tikėjimu savo jėgomis.

Kaip neišgąsdinant vaikui paaiškinti, kad nuo šiol jis kažką gali pamėginti daryti pats? Juk dauguma vaikų ne kaip reaguoja į teiginį: „Tu pakankamai didelis, kad pats apsirengtum, pavalgytum, pasiklotum savo lovą ir t. t. Ar egzistuoja universali amžiaus riba, kada geriausia pratinti prie pozicijos – „aš galiu“?

Trejų metų vaikas, remiantis E. Eriksono teorija, yra „jau toks didelis“, kad suvokia save, kaip atskirą asmenybę. Šiuo periodu pradeda formuotis jo valia, gebėjimas išlaukti, kol norai bus patenkinti arba pats galės juos išpildyti. Į pasakymą „tu jau pakankamai didelis pats klotis lovą, pavalgyti ar apsirengti“ vaikai gali reaguoti su baime vien todėl, kad tokioje situacijoje atrodo, jog jie paliekamas vieni. Nors tėvai ir nori perteikti savo pasitikėjimą vaiku, bet svarbu tai atspindėti savo žodžiais. Pavyzdžiui, „Aš matau, kad tau jau pačiam pavyksta pasikloti lovą. Tikiu, kad tu jau pakankamai didelis nuo šiol pats tai daryti.“ Galima pridurti, kad vaikas visada gali paprašyti jūsų padėti, bet kiekvieną kartą to kartoti nereikėtų. Tokie paskatinimai turi būti išsakomi trumpais sakiniais ir apgalvoti, būtent tai pabrėžiama ir šioje A. Faber ir E. Mazlish knygoje. Svarbu nepamiršti, kad vaikas „tampa didelis“ laipsniškai, taigi nereikėtų to tikėtis iš karto.

Kokiais būdais geriausia skatininti vaiko savarankiškumą mokantis, t. y. ruošiant namų darbus, siekiant geresnių pažymių? Kur kas dažniau tėvų naudojamos įvairios bausmės, draudimai. Taip pat populiaru apdovanoti vaiką dovanomis už pusmečio rezultatatus. O kokie galėtų būti maži, bet pozityvūs kasdieniai paskatinimai?

Vaiko savarankiškumui vystytis visada padės teigiamas tėvų dėmesys. Tai yra, kai tėvai tiki ir padrąsina vaiką pačiam pabandyti atlikti užduotis. Taip pat kai pabrėžia sėkmingus pasiekimus, o ne padarytas klaidas. Pavyzdžiui, galima susitarti, kad kiekvienos savaitės ar mėnesio gale lauks didesni paskatinimai – išvyka su visa šeima kartu, žaidimų ar filmų vakaras, kuomet vaikas nuspręs, kokia veikla bus vykdoma. Tokiais paskatinimais vaikas jaučiasi drąsinamas ir mokosi. Be to, tėvai padeda vystytis jo kūrybiškumui ir suteikia dalį atsakomybės už tokį įprastą dalyką, kaip šeimos laisvo laiko planavimas kartu. Siekiant vaiko savarankiškumo praverčia įvairūs žaidimai ir mokymasis per juos. Tarkime, galima pažaisti su vaiku mokyklą namuose, apsimesti gamtos tyrėjais leidžiant laiką gamtoje ar finansininkais einant į parduotuvę.

Ar mokymasis su korepetitoriais geras sprendimas vaiko atžvilgiu? Dažnai tėvai suranda juos, kuomet patys neskiria laiko padėti vaikui mokytis arba manydami, kad jie nepajėgūs mokytis vieni. Ar tai netampa „meškos paslauga“, skatinant vaiko savarankiškumą?

Korepetitorius pats savaime nėra problema, nes tai kitas suaugęs žmogus, kuris gali padėti vaikui įsisavinti reikiamus įgūdžius tada, kai negali tėvai. Pavyzdžiui, Lietuvoje „Big Brothers Big Sisters“ vykdomos programos, Kaune žinomos „Didysis draugas“ pavadinimu, savanoriai yra savotiški korepetitoriai mokydami vaiką pritaikyti savo socialinius įgūdžius ir kurti santykius su kitais. Tėvai į šią programą atveda vaikus norėdami jiems padėti tapti savarankiškesniems, mažiau priklausomais nuo jų pačių. Mano nuomone, tėvai kurie naudojasi korepetitorių paslaugomis yra netgi atviresni pagalbai iš šalies. Jiems tikrai prireikia laiko pripažinti sau, kad patys negalės padėti savo vaikui, be to,dar tenka surasti specialistą ir jam mokėti.Su korepetitoriumi vis tiek vaikas dirba pats, savarankiškai. O „meškos paslauga“ iš tėvų pusės būtų matyti, kad vaikui nesiseka, jis tingi mokytis vieno ar kito dalyko ir padaryti namų darbus už jį.

Su kokiomis problemomis ar įgūdžių stoka vaikas gali susidurti paauglystėje, jeigu ankstyvoje vaikystėje jo savarankiškumas nuolat buvo slopinamas?

Jeigu ankstyvoje vaikystėje buvo slopinamas vaiko savarankiškumas, paauglystėje tokiam žmogui gali kilti nepasitikėjimo savimi ir kitais žmonėmis problema. Jis gali tapti uždaras, turintis daug baimių, jam gali būti sunku priimti sprendimus. Taip pat paauglystėje gali išryškėti „maištaujantis“ elgesys, kuriuo siekiama kompensuoti iki šiol neišugdytą savarankiškumą, t. y. parodyti tėvams, kad jis gali įvykdyti tai, kas jam buvo neleidžiama, siekiant savo autonomiškumo visais susigalvotais būdais. Savarankiškumo trūkumas gali atsispindėti skirtingais aspektais (nuo pasimetimo ir baimės iki agresyvios ir perdėtos kontrolės) įvairiose gyvenimo sferose: santykiuose su bendraamžiais, kitais suaugusiais žmonėmis, laiko ir karjeros planavime.

O kokios problemos gali pasireikšti suaugusiam, kuris stokoja išugdyto savarankiškumo?

Pagrindinė problema – žema savivertė, nuolatinės abejonės savimi. Ji gali pasireikšti daugelyje sričių, pavyzdžiui: santykiuose gali pasireikšti priklausomybė nuo kito žmogaus arba perdėta kito žmogaus kontrolė. Kitas žmogus gali būti partneris arba netgi vienas iš tėvų, iš kurio jis nuolat gauna pagalbą. Darbe gali trūkti įgūdžių dirbti vienam arba prisiimti atsakomybę už individualias užduotis. Siekiant karjeros gali pasireikšti didesnių ambicijų baimė, nemokėjimas nusimatyti tikslų, priimti svarbių sprendimų.

Ar galima teigti, kad dabartiniai vaikai yra savarankiškesni negu buvo prieš 10‒20 metų? Ar nemanai, kad šiuolaikiniai tėvai, besistengiantys būti tobuli visose srityse, iš dalies patys augina sugadintą perfekcionistų kartą, kuri neleidžia sau klysti arba sunkiai priima nesėkmes? Ar savarankiškumas ir žalingas perfekcionizmas yra susiję?

Atsakyčiau, kad atvirkščiai – dabartiniai vaikai yra mažiau savarankiški nei buvo prieš 10–20 metų. Tačiau tai lemia ne tik tėvų auklėjimas, bet ir pasikeitęs pasaulis, visuomenė, įstatymai ir netgi reikalavimai mokyklose. Šiuolaikiniams tėvams kyla nemažai iššūkių, kaip susitvarkyti su visais esamais reikalavimais: nepalikti vaikų vienų, išmokyti kalbėti, rašyti, skaityti dar prieš mokyklą ir atlikti visus kitus – ne tik tėvų – vaidmenis,. Šiuolaikiniai vaikai irgi „nepėsti“, jie labai greitai įsisavina informaciją ir mokosi iš pavyzdžių. Matant šalia nuolat stresuojančius tėvus, nemokančius atsipalaiduoti ir besistengiančius neklysti, nenuostabu, kad jie perima šį pavyzdį. Moksliniai tyrimai miglotai atsako į šį klausimą, taigi, manyčiau, kad savarankiškumas ir žalingas perfekcionizmas yra susijęs su modeliu, kurį vaikai mato šeimoje ir iš kurio mokosi.  

 

Rašyti komentarą

Norėdami rašyti komentarą turite prisijungti arba užsiregistruoti